ketvirtadienis, gruodžio 23

Pūsnyje pamestas varpelis

Norisi pasakyti tiek daug, bet pajėgiu iškvėpti tik tylą... keistas metas tos žiemos šventės. Ore tvyranti ramuma nei tai dvasina, nei tai slopina. Kyla mintis, kad subtilios tylumos dozė - visų metų šėlsmui atpirkti. Tik priglaudi ausis prie vėstančių grindų ir klausai mintimis, kaip tipena nykštukai ridendami mandarinus. Žieminiai jonvabaliai. Vietoj lempelės - varpelis, kepurės smailiagalyje. Jei tik išgirsti juos, per už lango skubančią pūgą. Žiemos pasaka. Nėra kito tinkamo žodžių junginio tai apibūdinti. O dar kai kambariai skendi, tirštą tamsą košiančioje, žvakių šviesoje, nuo palėpės laiptų atsliūkina besvoris smilkalo kvapas ir aplink kojas susirango katinai...
Tokiu metu ir man norisi tapti nykštuku, uoliai triūsiančiu ties dovanomis. Dovanomis šeimai, draugams ar atsitiktiniam žmogui autobuso stotelėje. Simbolinė šilta dovanėlė skirta papirkti šypsenas. Tokie ūmūs juk lekiam kasdien... dėl tos vienos sekundinės akimirkos "nebuvimo" ant žemės.
Šiuometiniai mano dovanėlių idėjos pamatai - sūri tešla :)

Dovanų receptas:
* 4 kupini šaukštai miltų
* 4 kupini šaukšteliai druskos
* šlakelis vandens (kad visa taptų vientisa mase)

Viską suberiame į dubenį, išminkome ir imamės formavimo. Galima naudotis formomis arba lipdyti. Kepame 20min. 180 laipsnių orkaitėje.

Dekoravimas:
* dažai (tinka akrilas, guašas, akvarelė... ar bet kas tepantis, dažantis ir t.t.)
* teptukai
* ūpas (itin svarbus dovanų kūrimo ingredientas, be kurio dovana neturės dūšelės)
* stebuklingos idėjos
* greitai džiūstantis dekupažo lakas arba tiesiog plaukų lakas
* kaspinas

Dekoruotus ir visiškai išdžiuvusius žaisliukus nupurškiame laku, palaukiame kol lakas tampa nebelipnus, tada rišame kaspinėlius.
























Gilaus kūčių vakaro ir šelmiškai mandarininių Šv. Kalėdų!

šeštadienis, spalio 2

Meditacija

Kiekvienas turime savo meditacijos būdų... vienas manųjų - siaučiantys muzikos garsai bei minčių panardinimas į tušo butelaitį. Mano būdui labai patinka staigmenos, netikėtumai ir pompastika, kai kažkas vyksta čia ir dabar. Nenuspėjamai. Siūlai, popierius, dažai...
Gervė.

Ūkana.

Nuotykis.

Taip įsivaizduoju atostogas.

Anti sintezė.

penktadienis, spalio 1

Tip topais

Spalis tip topais sėlina rugsėjo nugara. Šlampa nusėdėtos pievos ir klimpsta kojos pramintuose takuose. Ir dabar lašais kapsi nuo stogo. Lietus. Besismelkiantis rudenio šaltis skatina vis vingriau susirangyti krėsle ir gniaužyti kojų pirštukus, kad šie neapstotų varinėti kraujo. Pažvelgus pro langus vis kitas pilkas dangus, bobų vasaros, kaip nebūta. Tik gaidžio skiautere pasipuošęs klevas. Vakarėjant ima rodytis, kad sėdim įsitaisę greta nemenko židinio. Vietoj malkų spragsėjimo – vėjo ūbavimas. Šiuo metu dažnai susimąstau, kad reiktų lavinti nagučius ir imtis nėrinių. Juose supinčiau kvailus pokštus ir aikštingą liūdesį, praėjusių dienų autentiškumą ir ateities galybes. Vakarais būčiau voras, rezgantis kepuraites.
Ir vis tik. Čia pat spalis... jau spalis! ir spalio šventės. Visad maniau, kad man nepatinka švęsti gimtadienio puotų, ypač savo. Tačiau šie metai! Jie - kitokie. Norisi kvailų kepuraičių, parafininiais lašais apibėgusio morenginio torto, nutrūktgalviškų emocijų, užsakyto staliuko kavinėje, burbulų.. Jūsų.
Tapsmas.

sekmadienis, rugpjūčio 15

Iliuzijos

Rodos, viską apsakyti nepakanka ne tik žodžių, bet ir rišlių minčių. Galvoje aidai skamba visomis abėcėlės raidėmis, o tas visa pasakantis kertinis sakinys nesusidėlioja. Tiek visko reikia apgalvoti ir nuspręsti, kad norom nenorom viską pastumi į pašalę... Rytais reiktų imtis atidarinėti asmenines Pandoros skrynias, gal pamaži atsikratyčiau antsvorio, kasdien pasireiškiančio beprotišku galvąskaudžiu.

Rytas, man tas metas, kai aš ilgiausiai galiu pabūti su savimi. Nors nesu vyturys, veikiau nakviša, tačiau tokie salsvi ir migloti rytai, kaip pastarųjų savaičių, mane keri. Jei ne darbas, galbūt aš neapleisčiau savo pagalvės kuopos 5 valandą ryto, bet šiuo metu tai labiausiai mane žavintis dalykas kasdienybėje. Tokiu metu tik paukščiai budina kraštą. Rodos, jų pilna visur – ne tik medžiuos ir danguje, bet ir visas oras bei ryto kvapas pertvinkęs jų ulbavimu. Aš visada kažkiek pavydėjau paukščių galių: tos begalinės laisvės, gebėjimo nevaržomai sklęsti padangėje, skrosti vėjus...

Prieš keletą metų skaičiau Richardo Bacho knygą „Iliuzijos“. Tada mane pakerėjo ten aprašoma mistika, stebuklai, tiksliau jų neapsakomas realumas ir įtaiga. Buvo akimirka, kai beskaitydama išbėgau iš močiutės namo, ir stabtelėjusi ant laukinių laiptų, pakėliau akis į dangų ir bandžiau išsklaidyti debesis žvilgsniu. ( Šventai įsitikinus, kad man pavyks!) Įtikinti, tarkim, jau suaugusį žmogų tokia mistika yra neaprėpiamas rašytojo talentas. Šiandien vėl norisi paimti šią knygą į rankas, gal ten slypi visi, taip reikalingi, atsakymai.


antradienis, liepos 27

Oranžinė situacija

Žmogus turbūt taip sutvertas, jog apnikus nihilistinėms nuotaikoms geriausiai regeneruoja savo mintis. Sėdėjau šiandien darbo aplinkoje greta grotuoto lango, kai žemę apėmė siautulinga audra. Žvelgiau į žliaugiantį dangų ir žeme besiritinėjančius žaibus. Dangus toks mielas pokštininkas, ėmė ir įkvėpė rašyti. Rašyti bet ką, bet kur... ant kartono dėžės šono. Priminiau sau vakarykštį vakarą, kai zujau aplink oranžinę akimirką. Atmenu, dėvėjau oranžinį sijoną, oranžiniame dubenyje tarkavau oranžines morkas oranžiniam pupelių troškiniui! Mane patraukė ši situacija. Juk neatsitiktinai mano gyvenime tiek auksinio rudens spalvos?.
Dažnai ieškome prasmių kiekvie
name žingsnyje. Mano prasmė - rasti prasmę savo būtyje. Kartais norėtųsi būti plaikstalu, kurio mintys vėjui, o vėjas - jam. Bet betoninės kojos vis mintija, kad kratinys įvairiausių idėjų, iliuzijų, svajų ar sapnų, o gal elementarios kasdienybės, tau neduoda kada įkvėpus iškvėpti.
Žmogus bandydamas atrasti pasaulyj
e savo vietą, pamiršta patį svarbiausią - mėgautis esamybės laime. Ta laimė, tokia nepastebima, tokia trapi ir perregima, jog nesusikaupęs gali jos neįžiūrėti. Taip imi ir praleidi geriausias progas, spėliodamas kas tą laimę tau neša. O ji greta, tik nesugaunama ir nesugauta.
Ši tema tūkstančius kartų aprašyta, dar daugiau aptarta, išieškota... Bet kas žmogui gali būti svarbiau, už gyvenimą aukso viduriu? Nepaisant to, jog ta laimė tokia nepastovi gyvenimo sugulovė.
Atverk akis! Spėliok ir būk įmintas...
ieškodamas būk atrastas.

Dėkui už nuotraukas S. Č. ir J. M.

penktadienis, birželio 25

Paran kon da tale...

Indiškomis melodijomis apsipynęs mano vakaras. Kartais verki it kūdikis, net katinai pabūgę išsliūkina į kitą kambarį. Ir dangus, rodos, supranta. Verkia drauge jau kelinta para. Šiandien visas, po vieną, daužiau savo mintis. Traukiau iš komodos, apvartydama iš visų pusių apžiūrėjau ir mėčiau į visas kambario sienas, jos melancholiškai susiūbuodavo nuo kiekvieno smūgio. Vėliau girdėjau aimanas... Tada panorau pabusti, viską sušluoti, susemti rankomis, suklijuoti seilėmis... Mintys įskaudintos nesileido sugaunamos. Šypuliais aplinkui trankėsi, taip ir nepagavau. Dabar sėdžiu dar graudžiau nusiteikusi, bet laikas, kai galėjau viską ištaisyti išseko. Žodžiai pasakyti, nors juos dažnai galima pasilaikyti sau. Juk vėliau suvoki, kad tuo metu užklupusi apatija laikina ir tik tavo, nesvarbu koks jos vardas.
Tęsiu savo paieškas. Minutės kapsi, žmonės mini istorija, sako daug jau visko būta. O aš dar net pradžios nespėjau peržiūrėti - eina pabaigos titrai... Susitepiau sumuštinį su pomidoru, užsitaisiau baltos arbatos, bet gyvenimas vis tiek eina niekais. Kaltų neieškosim, ta politika senai nebemadinga.

sekmadienis, birželio 20

Saldainių dėželė


-->
Šis rytas prasideda gal kiek vėlyva juoda kava ir nostalgiškais prisiminimais... iš lentynos, kurioje jaukiai apsigyvenusios meno istorijos ir grafikos knygos, aš paslapčiom ištraukiu ryto herojų – šokoladinių saldainių dėželę... Iš pažiūros ji nieko neypatinga: balta, pamarginta trimis raudonais rožės žiedais. Gal tik jos atsiradimas mūsų namuose kažkiek magiškas, bet tai jau kita istorija
Ją gavau nesenai. Penktą dieną ji skaičiuoja pas mane. Norėjau laukti ypatingos progos, kad ją atidaryti, bet šis rytas toks stebuklingai salsvas, pasirodė atmerkus akis, kol dar varčiausi lovoje, užsiklojus tingiais katinais...
Taigi, dėželė! Ją paimti į rankas, skatino kažkoks beprotiškas ilgesys. Vaikystės, senų draugų, namų ir dar daug ko, kas šventa, neatkartotina ir saugoma širdyje... čia vėl gi kita istorija, kitam kartui. Dėželė! Ją paėmusi iškart priglaudžiau prie krūtinės, apkabinau ir atsinešiau prie savo mini šventoriaus, aukuro idėjų dievams – draugo rankų sukonstruoto rašomojo stalo. Čia atsargiai nuplėšiau apsauginę plėvelę, ir net neatidarius ėmiau uosti. Tas kvapas! Ach, tas kvapas! (Kaip apmaudu, jog fotografijoje negalima užfiksuoti kvapo). Ne, jis ne saldus ir visai ne šokolado, tai presuotas popierius, dvelkiantis pasakojimais iš vaikystės... Čia ir baigiu, pasinerdama į mintiškas aliuzijas...

 


šeštadienis, birželio 19

Žmogus tarp žmonių


Pirmąjį pažinimą aš vadinu „pirmo žvilgsnio sindromu“. Būna eini gatve, srebi „zupę“ senamiesčio sriubinėje ar kreti sausakimšu autobusu, o čia staiga ima ir užsimezga ryšys su kažkuo iš "gatvės". Nepaisant to, kad tai nebūtinai yra tęstinis bendravimas, galbūt išvis tik trumpas akių kontaktas, bet vis tik tai tos akimirkos bendravimo malonumas.
Daug kas sako, jog jam nereikia žmonių ir jie puikiai verstųsi vieni... aš didžiai tam prieštarauju. Jei mane kas netyčia ištremtų į negyvenamą salą, aš greitai imčiau gesti... man bendravimas, tarsi, pagrindinis gyvenimo ingredientas.
O viskas prasideda nuo... išvaizdos. Akį gali patraukti kito portretas, plaukai, netikėta veido išraiška, šypsnys, rimtis, pirštai, balso tembras, patrauklus rūbas, avalynė ar dar bala žino kas tos akimirkos nr. 1.
Aš tikriausiai esu nieko neišsiskirianti mergina iš kitų savo požiūriu į merginos spintą: ji turi būti gausi, lentynose turi mirgėti rūbai visiems gyvenimo atvejams bei nuotaikoms, o esant poreikiui – egzistuotų galimybė išrodyti subtiliai.
Kadangi, didžiausią dalį signalų aplinkai siunčiame perteikdami savo asmenybę, charakterį, jausmus, nuotaikas, išgyvenimus per rūbą, man patinka eksperimentuoti, derinti nesuderinamus ir manipuliuoti rūbu, kad šis atskleistų geriausią ką turi savyje ir pabrėžtų tą, kas jį dėvi.
Nors ir minėjau, kad rūbų mergina turi turėti, kaip "iš gausybės rago", tačiau jiems išlaidi nesu... dažnai girdžiu frazę "ir vėl naujas"... tada situaciją palydžiu šypsniu, nes mano rūbai, retais silpnumo atvejais, kainuoja daug. Man patinka senai naują rūbą įsigyti "pakuistukuose". Vien šios vietos pavadinimas skamba romantiškai... Ten gali rasti netikėčiausių daikčiukų, lengvai besiadaptuojančių pas tave :)
Papuošalus, kuriuos dėviu, dažniausiai kuriu pati, tam naudoju labai įvairias medžiagas: molį, medį, tekstilę, vilną, akmenį ar nugludintą stiklą rastą pajūryje ar dar ką, kas tuo metu patraukliai atrodo...
Kai netyčiom užklydau į „laimikį“ ir pamačiau blogų tematiką apie madas ir stilių, man tai smeigte smaigė „kabliuką“ nugaron... aš visad mėgau keistis, modeliuoti, derinti, bet to išraiška likdavo tik toje dienoje. Šis reportažas paskatino mane fiksuoti tai nuotraukose ir dalintis su pasauliu šiame viešame dienoraštyje. Gal kam netgi patiks :)


"Būti ar nebūti"

-->
Taip jau susiklostęs yra pasaulis, jog kiekviena pradžia baigiasi pabaiga. Tik ne visuomet, it pasakose, ji būna laiminga. Ir dabar, kai aš imuosi naujos veiklos, galima nujausti, kad ja bandau užpildyti atsivėrusius plyšius.
Anądien, dar visai netolimoje praeityje, ėjau namo kirsdama vištienos sparnelius ir bandydama suprasti, kad tai viskas. Tuomet išsigandau – po šimts, aš nė velnio nenutuokiu apie suaugėlių gyvenimą ir vėl stoviu ant savęs atradimo prarajos krašto. Keturi metai paskirti savęs ieškojimui srityje, kuri anuomet, stojamuosiuose egzaminuose atrodė idealiai tinkama man. Šiandien aš dar nežinau kas yra kas ir čia nori nenori mintyse ima aidėti tragiška Viljamo Šekspyro Hamletui parašyta frazė „Būti ar nebūti?“. Šią frazę, mažiausiai vieną kartą gyvenime, ankščiau ar vėliau, ištaria kiekvienas žmogus. Man, rodos, kaip ir daugeliui ši frazė asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. Negalėdama taikliai savęs išsakyti pasauliui, kuriame sukasi kiekvienas mano žingsnis, aš imu dusti trūkdama oro... taip artėdama prie mirties. Nesvarbu kokia ji: fizinė ar dvasinė, bet vis tik mirtis. Noras gyventi yra stipresnis, todėl kartais net paskutinę akimirką mes atsispiriame nuo dugno, uoliai mataškuodami kojomis, kad pasiektume taip aukštai virš galvos likusią šviesą. Būti, būti, būti...
Nesinori baigti savo tekstą taip niūriai, todėl imuosi padėties gerinimo receptų. Pirmasis jų yra „Apleisto sodo paslaptys“.
Taip jau nutiko, kad netyčia tyčiom, netoliese mano namų plyti apleistas, jau įsisenėjęs obelų sodas. Šiandien, kaip nenorom mane užpuolė vienišos mintys, aš nutariau jį aplankyti ir taip pravėdinti savo sielą, atpalaiduoti mintis, atsigauti...
Nulipus nuo taisyklingai nupjautos žolės, perbridus smėlingą taką už nugaros griausmingai užsiveria civilizacijos triukšmo durys. Įsigali žaluma, salsvai šviečia saulė, pro ausis švilpia nerūpestingas vasaros vėjas... banaliai pabrėšiu: atradimų vėjas. Kaip gera niekieno nematomai išsitiesti aukštoje žolėje ir pasinerti į minčių labirintus, juose netaisyklingai šuoliuoti nuo žodžio prie žodžio...