sekmadienis, rugpjūčio 15

Iliuzijos

Rodos, viską apsakyti nepakanka ne tik žodžių, bet ir rišlių minčių. Galvoje aidai skamba visomis abėcėlės raidėmis, o tas visa pasakantis kertinis sakinys nesusidėlioja. Tiek visko reikia apgalvoti ir nuspręsti, kad norom nenorom viską pastumi į pašalę... Rytais reiktų imtis atidarinėti asmenines Pandoros skrynias, gal pamaži atsikratyčiau antsvorio, kasdien pasireiškiančio beprotišku galvąskaudžiu.

Rytas, man tas metas, kai aš ilgiausiai galiu pabūti su savimi. Nors nesu vyturys, veikiau nakviša, tačiau tokie salsvi ir migloti rytai, kaip pastarųjų savaičių, mane keri. Jei ne darbas, galbūt aš neapleisčiau savo pagalvės kuopos 5 valandą ryto, bet šiuo metu tai labiausiai mane žavintis dalykas kasdienybėje. Tokiu metu tik paukščiai budina kraštą. Rodos, jų pilna visur – ne tik medžiuos ir danguje, bet ir visas oras bei ryto kvapas pertvinkęs jų ulbavimu. Aš visada kažkiek pavydėjau paukščių galių: tos begalinės laisvės, gebėjimo nevaržomai sklęsti padangėje, skrosti vėjus...

Prieš keletą metų skaičiau Richardo Bacho knygą „Iliuzijos“. Tada mane pakerėjo ten aprašoma mistika, stebuklai, tiksliau jų neapsakomas realumas ir įtaiga. Buvo akimirka, kai beskaitydama išbėgau iš močiutės namo, ir stabtelėjusi ant laukinių laiptų, pakėliau akis į dangų ir bandžiau išsklaidyti debesis žvilgsniu. ( Šventai įsitikinus, kad man pavyks!) Įtikinti, tarkim, jau suaugusį žmogų tokia mistika yra neaprėpiamas rašytojo talentas. Šiandien vėl norisi paimti šią knygą į rankas, gal ten slypi visi, taip reikalingi, atsakymai.