sekmadienis, kovo 16

Milky

    Ar Tau nebūna, kad norisi liūdesio? Daug su kremu ir uogele ant viršaus. Kai man norisi - viską susuku į nieką ir išmetu pro atvirus langus. Nesu ekologijos ekspertė, bet žinau, kad niekas nieko nesveria ir ozono skylė nuo to nedidėja. 
   Užsidegu žvakę, smilkalą, pripildau taurę balto vyno ir paimu rašiklį. Kol kas parašiau tik tiek, kiek perskaitei. Bet aš noriu žinoti, kad liūdesys čia pat. Jis mano tėvas ir motina. Jis mano saugus lizdas. Tik susisukus jame aš prisipildau iki begalės. Nors ir toliau nežinau, kaip jaučiuosi. Gyvenimas lyg ir švenčia aplinkui. Kartais, užsimiršus, imu švęsti pati. Bet tokią dieną kaip ši, kai pabundi tik vakarui jau įkopus į dieną, pabundi iš tiesų. 
    Nekloju lovos ir nė nesistengiu atrodyti maloni. Esu viena ir pati sau. Žiovauju, skaitau, ilgiuosi. Esu, kaip tas Mažojo princo lapiukas - prisijaukitas amžiams. Jei nebūtų taip vėsu, tikriausiai vaikščiočiau nuoga. Nesidrovėdama pasaulio. Tokia pati sau senai bebuvau. Išgyvenu pavasarį. Kaip išgyveni jį Tu? 

   Nebūtinai nuo liūdesio būna liūdna.