sekmadienis, kovo 15

meadows whale

Vieną skaudžią dieną parašiau šią esė. Ir ji tokia gyva, kad atsirado čia...

Aš tik paprastas žmogus, su savo iliuzijomis ir žmogišku troškuliu. Atėjau pakeisti pasaulio, bent taip galvojau, ir baigiu pasileisti nuo kalno. Našta, kuri supasi ant pečių, rodos, mano ryžto nepakelia. Ir juokas ima iš žmonių naivumo ir skauduliai, kad kažkas vagia svajones. Juk taip paprasta patogioje situacijoje vaidinti dievus. Išeinu iš visų kamforto zonų į atvirą lauką. Čia vėjas, it pievų banginis, laužia kūną prie žemės. Suklumpu. Raunu pievą nagais ir šaukiu. Vėjas, beperstojis vėjas, šaukia kartu, šaukia garsiau, tad Tavo ausys negirdi mano ainamų. Ir mes, kaip dvi bežadės sielos, blaškomės šalia, bet atskirai. Labai pavargstu nuo kovos, kai jėgos nelygios, kai pasaulis negirdi mano kūno kalbos.
...bet tada buvo pilnamis ir vilkais ūbavo mano lūpos. O šiandien pavasaris, lekiam laukais kartu su dievais. Ir ilgais plaukais, kurios vakar nurėžiau. Pavasaris! 

                                     ♥