pirmadienis, spalio 3

Kregždės

Šį rudenį paukščiai triukšmingai palieka pievas. Vakarėjant jų padangių klyksmai, skamba it pranašystės. Truputį bauginančios. Bet ant kelių, nuoširdžiai įmigęs, knarkia katinas. Jo knarkimas nubaido akimirkų negandas. Klyksmas nutolsta, bematyti tik pulko uodegos... neišvengiamai artėja žiema. Pievas keičia lapų paklodės, o tarp jų valiūkiškai sukasi vėjas. Vakarais darosi sunku išsėdėti sūpynėse, arbatos puodelis bemat atvėsta ir ima gelti pirštų galiukus. Ir nepaisant to, vidinis nerimas kažkur nunyksta, išsilieja su lapų margiu. Taip gera sėdėti ant pasaulio krašto ir stebėti jo išdaigas. Rodos, Tavęs iš tiesų, niekada ir nebuvo, yra tik akimirka, kurioje esi Tu.

Atsisveikinkime su Kregždėmis. Jas sukūriau įkvėpta dangaus klyksmo ir vienos dailios merginos tatuiruotės.