penktadienis, birželio 25

Paran kon da tale...

Indiškomis melodijomis apsipynęs mano vakaras. Kartais verki it kūdikis, net katinai pabūgę išsliūkina į kitą kambarį. Ir dangus, rodos, supranta. Verkia drauge jau kelinta para. Šiandien visas, po vieną, daužiau savo mintis. Traukiau iš komodos, apvartydama iš visų pusių apžiūrėjau ir mėčiau į visas kambario sienas, jos melancholiškai susiūbuodavo nuo kiekvieno smūgio. Vėliau girdėjau aimanas... Tada panorau pabusti, viską sušluoti, susemti rankomis, suklijuoti seilėmis... Mintys įskaudintos nesileido sugaunamos. Šypuliais aplinkui trankėsi, taip ir nepagavau. Dabar sėdžiu dar graudžiau nusiteikusi, bet laikas, kai galėjau viską ištaisyti išseko. Žodžiai pasakyti, nors juos dažnai galima pasilaikyti sau. Juk vėliau suvoki, kad tuo metu užklupusi apatija laikina ir tik tavo, nesvarbu koks jos vardas.
Tęsiu savo paieškas. Minutės kapsi, žmonės mini istorija, sako daug jau visko būta. O aš dar net pradžios nespėjau peržiūrėti - eina pabaigos titrai... Susitepiau sumuštinį su pomidoru, užsitaisiau baltos arbatos, bet gyvenimas vis tiek eina niekais. Kaltų neieškosim, ta politika senai nebemadinga.

sekmadienis, birželio 20

Saldainių dėželė


-->
Šis rytas prasideda gal kiek vėlyva juoda kava ir nostalgiškais prisiminimais... iš lentynos, kurioje jaukiai apsigyvenusios meno istorijos ir grafikos knygos, aš paslapčiom ištraukiu ryto herojų – šokoladinių saldainių dėželę... Iš pažiūros ji nieko neypatinga: balta, pamarginta trimis raudonais rožės žiedais. Gal tik jos atsiradimas mūsų namuose kažkiek magiškas, bet tai jau kita istorija
Ją gavau nesenai. Penktą dieną ji skaičiuoja pas mane. Norėjau laukti ypatingos progos, kad ją atidaryti, bet šis rytas toks stebuklingai salsvas, pasirodė atmerkus akis, kol dar varčiausi lovoje, užsiklojus tingiais katinais...
Taigi, dėželė! Ją paimti į rankas, skatino kažkoks beprotiškas ilgesys. Vaikystės, senų draugų, namų ir dar daug ko, kas šventa, neatkartotina ir saugoma širdyje... čia vėl gi kita istorija, kitam kartui. Dėželė! Ją paėmusi iškart priglaudžiau prie krūtinės, apkabinau ir atsinešiau prie savo mini šventoriaus, aukuro idėjų dievams – draugo rankų sukonstruoto rašomojo stalo. Čia atsargiai nuplėšiau apsauginę plėvelę, ir net neatidarius ėmiau uosti. Tas kvapas! Ach, tas kvapas! (Kaip apmaudu, jog fotografijoje negalima užfiksuoti kvapo). Ne, jis ne saldus ir visai ne šokolado, tai presuotas popierius, dvelkiantis pasakojimais iš vaikystės... Čia ir baigiu, pasinerdama į mintiškas aliuzijas...

 


šeštadienis, birželio 19

Žmogus tarp žmonių


Pirmąjį pažinimą aš vadinu „pirmo žvilgsnio sindromu“. Būna eini gatve, srebi „zupę“ senamiesčio sriubinėje ar kreti sausakimšu autobusu, o čia staiga ima ir užsimezga ryšys su kažkuo iš "gatvės". Nepaisant to, kad tai nebūtinai yra tęstinis bendravimas, galbūt išvis tik trumpas akių kontaktas, bet vis tik tai tos akimirkos bendravimo malonumas.
Daug kas sako, jog jam nereikia žmonių ir jie puikiai verstųsi vieni... aš didžiai tam prieštarauju. Jei mane kas netyčia ištremtų į negyvenamą salą, aš greitai imčiau gesti... man bendravimas, tarsi, pagrindinis gyvenimo ingredientas.
O viskas prasideda nuo... išvaizdos. Akį gali patraukti kito portretas, plaukai, netikėta veido išraiška, šypsnys, rimtis, pirštai, balso tembras, patrauklus rūbas, avalynė ar dar bala žino kas tos akimirkos nr. 1.
Aš tikriausiai esu nieko neišsiskirianti mergina iš kitų savo požiūriu į merginos spintą: ji turi būti gausi, lentynose turi mirgėti rūbai visiems gyvenimo atvejams bei nuotaikoms, o esant poreikiui – egzistuotų galimybė išrodyti subtiliai.
Kadangi, didžiausią dalį signalų aplinkai siunčiame perteikdami savo asmenybę, charakterį, jausmus, nuotaikas, išgyvenimus per rūbą, man patinka eksperimentuoti, derinti nesuderinamus ir manipuliuoti rūbu, kad šis atskleistų geriausią ką turi savyje ir pabrėžtų tą, kas jį dėvi.
Nors ir minėjau, kad rūbų mergina turi turėti, kaip "iš gausybės rago", tačiau jiems išlaidi nesu... dažnai girdžiu frazę "ir vėl naujas"... tada situaciją palydžiu šypsniu, nes mano rūbai, retais silpnumo atvejais, kainuoja daug. Man patinka senai naują rūbą įsigyti "pakuistukuose". Vien šios vietos pavadinimas skamba romantiškai... Ten gali rasti netikėčiausių daikčiukų, lengvai besiadaptuojančių pas tave :)
Papuošalus, kuriuos dėviu, dažniausiai kuriu pati, tam naudoju labai įvairias medžiagas: molį, medį, tekstilę, vilną, akmenį ar nugludintą stiklą rastą pajūryje ar dar ką, kas tuo metu patraukliai atrodo...
Kai netyčiom užklydau į „laimikį“ ir pamačiau blogų tematiką apie madas ir stilių, man tai smeigte smaigė „kabliuką“ nugaron... aš visad mėgau keistis, modeliuoti, derinti, bet to išraiška likdavo tik toje dienoje. Šis reportažas paskatino mane fiksuoti tai nuotraukose ir dalintis su pasauliu šiame viešame dienoraštyje. Gal kam netgi patiks :)


"Būti ar nebūti"

-->
Taip jau susiklostęs yra pasaulis, jog kiekviena pradžia baigiasi pabaiga. Tik ne visuomet, it pasakose, ji būna laiminga. Ir dabar, kai aš imuosi naujos veiklos, galima nujausti, kad ja bandau užpildyti atsivėrusius plyšius.
Anądien, dar visai netolimoje praeityje, ėjau namo kirsdama vištienos sparnelius ir bandydama suprasti, kad tai viskas. Tuomet išsigandau – po šimts, aš nė velnio nenutuokiu apie suaugėlių gyvenimą ir vėl stoviu ant savęs atradimo prarajos krašto. Keturi metai paskirti savęs ieškojimui srityje, kuri anuomet, stojamuosiuose egzaminuose atrodė idealiai tinkama man. Šiandien aš dar nežinau kas yra kas ir čia nori nenori mintyse ima aidėti tragiška Viljamo Šekspyro Hamletui parašyta frazė „Būti ar nebūti?“. Šią frazę, mažiausiai vieną kartą gyvenime, ankščiau ar vėliau, ištaria kiekvienas žmogus. Man, rodos, kaip ir daugeliui ši frazė asocijuojasi su gyvenimu ir mirtimi. Negalėdama taikliai savęs išsakyti pasauliui, kuriame sukasi kiekvienas mano žingsnis, aš imu dusti trūkdama oro... taip artėdama prie mirties. Nesvarbu kokia ji: fizinė ar dvasinė, bet vis tik mirtis. Noras gyventi yra stipresnis, todėl kartais net paskutinę akimirką mes atsispiriame nuo dugno, uoliai mataškuodami kojomis, kad pasiektume taip aukštai virš galvos likusią šviesą. Būti, būti, būti...
Nesinori baigti savo tekstą taip niūriai, todėl imuosi padėties gerinimo receptų. Pirmasis jų yra „Apleisto sodo paslaptys“.
Taip jau nutiko, kad netyčia tyčiom, netoliese mano namų plyti apleistas, jau įsisenėjęs obelų sodas. Šiandien, kaip nenorom mane užpuolė vienišos mintys, aš nutariau jį aplankyti ir taip pravėdinti savo sielą, atpalaiduoti mintis, atsigauti...
Nulipus nuo taisyklingai nupjautos žolės, perbridus smėlingą taką už nugaros griausmingai užsiveria civilizacijos triukšmo durys. Įsigali žaluma, salsvai šviečia saulė, pro ausis švilpia nerūpestingas vasaros vėjas... banaliai pabrėšiu: atradimų vėjas. Kaip gera niekieno nematomai išsitiesti aukštoje žolėje ir pasinerti į minčių labirintus, juose netaisyklingai šuoliuoti nuo žodžio prie žodžio...