šeštadienis, rugsėjo 29

Macabre dream

     Būna, kad pabundi sukrėstas sapno. Rytą, kai šaltis toks skaudus, o lūpos sukepusios nuo karščio. Rodos, gertum lango apačioje susirinkusią rasą. Godžiais, mažais gurkšniais.
     Sukas mintys paukščių pulkais, kaip nuraminti suskirdusias lūpas, o pro šalį, it šmėkla, prasliūkina ryto sapno prisiminimas. Makabriškas pasąmonės prisilietimas...
     Einu mėlynomis smilgų jūromis. Pasivaikščiodama. Staiga, iš niekur, susikimbu rankomis su geriausiu draugu. Einame su tikslu. Skubame grįžti į Marvos dvarą - mano vaikystės namus. Ten tolumoje, lyg aidi kvietimas... kvietimas paskubėti. Akademijos miestelis pasidaro be galo platus, o mūsų tikslo pakalnė pačioje šios platybės pabaigoje. 
     Pirmieji nebylūs žingsniai. Įžengiame į pasakiško gražumo taką tarp senų garažų. Jausmas, it sliūkintume Turkijos gatvėmis. Mus supa aukštos metalinės durys apraizgytos vijoklių. Viskas balta. Vos įžiūrimi varžtų ir spynų kontūrai. Einame. Akinamai šviesu. Vijokliai veda vaisius. Žinojimas sako, kad tai trešnės, bet jų dydis neįtikimas. 
     Garažų takas baigiasi. Prie išėjimo sutinkame seną mechaniką su dar senesniu jo taisomu automobiliu. Ore tvyro senstančio žmogaus odos kvapas. Jis mums pataria kirsti taką per nebaigtą statyti stadioną. Tolumoje, it megalitai rodantys kur eiti, stūkso vaiduokliškos betoninės žiūrovų tribūnos. Pasukame link jų... kairėje, tarp aukštų žolių iškyla art deco "Metropilitain" vartus primenančios durys į požemį. Užsukame, bet kažkas viduje liepia apsisukti ir eiti aukštutiniu pasauliu. Vijokliai požemyje aimanuoja, kaip tūkstančiai negimusių sielų. Išskubame. Patraukiame per stadioną. 
     Pievos staiga geometrizuojasi: laukas susiskaido į begalę perdėtai taisyklingų geometrinių figūrų. Bet jausmas toks saldus, toks mielas, it būčiau aptikusi gyvenimo avatarą - senai pamirštą malonumą gyventi. Reginiai neįtikėtinai kraupūs, bet jokios baimės, jokio noro pabusti.  
     Pirmas laukas nuklotas sausų karvių išmatų. Eimane kvadrato briauna/ lauko pakraščiu. Pereiname jį, it perdžiūvusio smėlio dykynę ir žengiame į vandens apsemtą pievą. Vanduo skalauja kojas iki kauliukų, o jo paviršiuje tiršta spalvotų guminių lėlių rankyčių ir kojyčių. Brendame per jas, kaip konditeriniai pirštais per klampią tešlą. Šis laukas užsibaigia baltu namu. Jo sienos, rodos, jaukios. Viduje begalinės aukštybės iki lubų, o išplanavimas, kaip vaikų darželio. Draugas užsuka į tualetą. Mane apima nuojauta, klaiki nuojauta, greičiau iš čia išeiti. Pašaukiu. Draugas ateina apimtas siaubo. Tualete gigantiškas kūdikis, primenantis vaikystėje turėtas lėles. Puolame bėgti. Išėjimas čia pat. Durys praviros, bet ant jų -grotos. Tokios laibos. Jas savo rankomis praardau. Išlendu ir tempiu Mi lauk. Jo odinė striukė kimba už aštrių kraštų, bet jam pavyksta išsivaduoti. Dabar mes stovime lauke, žiūrime į tolį, o šlaito nėra, nėra ir mūsų tikslo - mano namų. 
     Jokio noro pabusti..



pirmadienis, rugsėjo 24

Wings

Ilgai nesusitariau su savo ataugančiais kirpčiukais bei nauja plaukų spalva, tad kuris laikas viską slėpiau kuode. Bet šiandien... lyg kas paukščio sparnu pamojo! Prisiminiau "papūstuką" iš kurio gimė sukelti plaukai. Sena, nestebina, bet man nauja ir šiandien patinka. 80-ųjų šukuosena, sveika sugrįžusi!  Pritaikysiu tai kasdienybėje :}

Skriskime paukščių pulkais







sekmadienis, rugsėjo 23

Loving

Mylintis žiedas mylimam sekmadieniui... 


Medinis, tapytas. Grynas nuo formos iki spalvos.

šeštadienis, rugsėjo 15

Bird cage

Šeštadienis pasitaikė lietingas, tad kiurksau kambaryje ir palengva einu iš proto. 
Nesenai vienam foto projektui ieškojau paukščių narvelių ir štai - atradimas. Kaimynas iš klėties ištraukė paauglystėje  pačio rankomis darytą narvelį. Pasiskolintas daiktas virto dovana, tad nutariau jį atnaujinti.. bei įkūnyti jame lauko žvakidę. Visų pirma "apsišlaviau": išrinkau senus lapus, nuvaliau dulkes, nukabinau voratinklius. Vorus paleidau į garažą, o pati ėmiausi kitų darbų. Turėjau vaizdinį nudažyti narvelį baltai ir pakabinti ant virvės. Viduje pristatyti įvairių dydžių žvakių. Kadangi iki pavasario šis daiktas apsistos kambaryje, tad virvės netvirtinau, o ir žvakes viduje įsivaizduoju kitokias... šios tik vaizdiniui susikurti. Netaisiau nei vienos suklypusios vielos,  dažiau taip pat labai negrabiai, kad senas daiktas išliktų senu. Rezultatu esu labai patenkinta ir mąstau, kad šis mielas rakandas gali ir ilgiau užsilikti kambaryje, nes galvoje jau kirba tūkstančiai panaudos galimybių :} 

Ką Jūs veikiate rudenėjančiais šeštadieniais? :} 






trečiadienis, rugsėjo 12

Tremulous

Senai berašiau.
Ir vėl ruduo! Melancholija kvepia rytai. Rytinė kava ant stalo greitai ataušta, o ir medžiai, lapų skvernais, gula ant žemės. Grybų kepurės puošia miško samanas, vorai, it kurorte, patogiai suka lizdus pernokusiuose uogynuose. Drėgna. Tik akis šildo saulė. Skaidrus dangus. Bet oda vėsi. Kaip atšalęs puodelis. Pirštų galiukuose įsitaisęs geliantis šaltis. Mintys su paukščiais. Vienas kitas jų sukas aplinkui. Bandau prisikviesti. Vilioju saldžiais skanėstais, tikinu neuždarysianti, bet jie nežada tūpti. Laivė brangesnė už gurgiantį skrandį. Šypsau. Gėlėmis žydi plaukai. Nagais įsikimbu į šlampantį smėlį. Vienas didžiausių malonumų įsileisti į save rudenį. Patikėti save jam.

Akimirkos iš sekmadienį vykusios fotosesijos su Migle









trečiadienis, rugsėjo 5

Cranberry ring

Spanguolinis žiedas išmyluotas dulksnoto lietaus. 
Gal milžinai tegu išgeria arbatos ir delnais, tarsi skėčiais, užstoja rugsėjo lietų. 


šeštadienis, rugsėjo 1

Lily

Galvos raištis. Lelija.