Margiai

Velykos visad man buvo labiau kūrybingas metas, nei šventė. Pasivaikščiojimai pievomis ir pakampėmis ieškant jau bundančios gamtos, žolelių rinkimas, vėliau jų rišimas ant kiaušinių ir galiausiai spalvingi rezultatai. Tarsi, pavasario paminėjimas, priminimas kokia marga marga mūsų gamta, pavargusioms nuo žiemos akims. Vardan pavasario!

(Ne)idėja

Kazimiras Malevičius. Juodasis kvadratas (1913)

Vajė vajė kiek pelėdų laksto galvoje. Ir taip apmaudu, jog per miglą savo pačios upėje, negaliu į jų visų snapus įkišti po atvirlaiškį su atsakymu. Ir šįsyk aš vėl bandau atskirti formą nuo idėjos, ir idėjas nuo pavidalo. Sakysit, neįmanoma. Formalistai jums nepritars. Įtikima ir net dalinai pritariu jiems už kūrinio vaizdinio ir fizinio pavidalo galias, ekspresyvias emocijas, išgyvenimus ir potyrius nesigilinant į socialinę aplinką, ekonomiką ar istorinę tėkmę. Neiliustruojant pasaulio, bet siekiant realybės reikia naudotis gyvenimo ekvivalentais. Toks tatai šis mūsų pasaulis ir be idėjos gali būt idėjinis.

Truputis daugiau jūros

Šiandien pasaulis toks nusinešiojęs, jog realybės sąvoka turi pakeisti kitu žodžiu... tam, kad nusakytum tikrovę(?). Viskas taip sudėtinga ir per begales išvedžiojimų mes taip ir nepatiriam to dabarties katarsio. Žvelgi į vėjo gaudomą plastikinį maišelį ir nenutuoki: tai vyksta dabar, ar jau įvykę netolimoje praeityje, gal dar tik vyks, bet tu jau gaudai signalus iš į tave besibraunančio pasaulio?.
Bet tai lyg tarp kitko nutirpsta į horizontą... kuris tą dieną pajūryje taip ir nepasirodė. Žvelgiant į tolį, matei, kaip vanduo maišosi su vandeningais debesimis, ūkanomis putodamas į krantą, bet tolumoje neegzistavo linija, skirianti žemiškąjį pasaulį nuo dangaus. Toks vaizdas, jog Dievai skalavo savo apdarų skvernus Baltijos ošime. Man taip patinka jūra... smėlis, kuriame nupėduoji savo džiaugsmus ir naštas. Bangos, kurios tai surenka, it mes paryčiais gintarą... ir veria naktimis karolius, kaip mes veriam savo akimirkas.
Tokiomis valandomis, aš jaučiu daugiau, nei paprastai ir man taip be galo gera ir drauge apmaudu, kad tų akimirkų su kiekviena diena, daugėja mažėjančia tvarka...