Naktimis, kai miega Tavo šešėlis, man nesinori miego. Noriu išjausti pasaulį. Išjausti. Užrašyti. Senai bebuvau pakankamai pailsėjusi tam. Nenoriu paprastų kasdienių temų. Pastumkime buitį į nematomą mėnulio pusę. Būkim iki nuogumo atviri prie puodelio arbatos. Kalbėkim. Daug. Patys sau.
Būna minčių šešėliai. Būna - mintys slapukės... (nepabaigta mintis, neišsakyta nuomonė, kita melo pusė, kompromisai, pasyvūs realybės vaizdai...). Gal pavadinsiu tai nepripažinta tiesa. Gyvenimai, kaip tyčia, pilni įvykių. Įvairių, su daug juoko ir ašarų. Bet kai imi versti minties albumus - geriau atsimena skauduliai. Išgyventi, gyvenami. Čia kaupiasi mintys slapukės, serginčios nuo skausmingos tiesos. Jaumas, lyg žiūrėtum į saulę per spalvotus akinius ir staiga nusiėmus juos akių nenusukti. Blyksteli, akina, peršti.
Pro minčių negatyvą slenka vardai. Vardai žmonių, kuriuos išgyveni. Vieni, tarsi, grietinėlė at deserto, kiti - stiklo šukės ežero dugne. Man niekaip negyja. Bjauriausi - vardai slapukai. Artimi, bet nutolę. Temos, rodos, išsenka. Palaipsniui norisi slėptis pačiam. Atviros mintys sugula į dėžes ir pasislepia po minkštaisiais kūno audiniais. Ima krėsti šaltis. Jaučiuosi, it keliausjanti Haulo pilis. Tiek pilna, tiek visa ant mano pečių.
Klaiki tiesa, kad šiltuoju sezonu suvažinėjama daug ežiulų ir nors aš nei vieno nesuvažinėjau, man giliai skauda.