Kai žiema verčiasi į pavasarį kvėpuoti prieš vėją darosi varginamai sunku. Šypsaisi bukai – be priežasties ir galop surinki: „Imk mano laiką!“ ...visą mano laiką. Palik man tik 17 sekundžių susivokti, kad mirštu prieš rytui įnešant saulę.
Išpažintis. Ji visada tokia dramatiškai sakrali, kaip pamaldų žvakės liepsnos ar smilkalo vingis į lubas. Rodosi, irtumeisi juo neatsigręždamas, bet tai prieštarauja mano asmenybei... aš iki blakstienų galiukų įklimpusi į patirtis/prisiminimus/praeitį. Todėl ir prakeiktos šypsenos nelimpa! Pabodo norus ir pažadus sau ant popieriaus skiaučių deginti degtukais, o nuodėgulius paleisti pavėjui. Mama taip mokė burtus prisijaukinti. Ir tie burtai būdavo tikriausi, bet išsisklaidė purtomi vėjo. Per laiką. Gyvenu dabar, it nuolat nusikalsdama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą