Kaziukas

Kaziukas kitoks, nei kiekvienais metais. Gal todėl, kad jį stebėjau ne kaip lankytoja, o kaip darbuotoja? O gal todėl, kad viskas keičiasi ir senojo paveiksliuko - Kaziuko, kaip riestainių ir verbų šventės, beveik nebėr? Čia sutiksi visko, bet tradicijos jau menkai bevystomos... ilgėja eilės prie dešrų, alaus, visur voliojasi plastikiniai panaudoti indai, vietoj liaudies sutartinių, skamba indėnų pergrota Celin Dion titaniko daina ir klesti made in Chine prekių pardavimas, kai tuo tarpu rankų darbo gaminiai lieka antrame plane... Graudu žiūrėti, kaip amatininkai verčiasi per galvą ir galop parduoda savo kūrinius už grašius, nes tokia išgyvenimo kaina. Žiūri ir neatsistebi, kaip žmonės mielai perka pigią tuštybę ir užgeria ją alumi, o menininkus išvadina grobuonimis. Bet ne viskas taip niūru, vis tik sutinki eigoje begales besišypsančių veidų, išsibendrauji iki negalėjimo, išgirsti šiltų žodžių, o arbatos išgeri tiek, kiek kupranugaris vandens, prieš iškeliaudamas į dykumas. Šypsena prisijaukina šypsenas :) Gyvenam šviesiomis mintimis ir laukiame kitų metų Kazio.
O štai čia mano kampelis ir žavus arkliukas sušildęs akis penktadienio popietę