Skruzdėliuke jautiesi nulipus nuo dviračio. Aplink nei gyvos dvasios, vien tik linguojantys medžiai, girgždančios šakos. Miško proskynoje tyvuliuoja pievų jūra. Joje, tarsi ant stalo, tvarkingai sudėliotas cukrus. Milžinių puodelių tetrūksta prie tokio cukraus gabaliuko ant pievos paklotės. Gražus peizažas čia besilankantiems. O dar kai jį įrėmina mėlynos langinės...
Patiko sekmadieninė nuotaika ir be garso skubantys debesys. Leidau pati sau trumpam sustoti. Įsiklausyti į kuždesius. Atradau nuostabią vietą, kurioje norisi pabūti dar truputį.
pasaku nameli radai.:)
AtsakytiPanaikintiKur čia toks nuotabuoklis namukas?
AtsakytiPanaikintiIšties, visai netoli savo namų. Kokie 3-5km. mano skaičiavimais. Visas šis gėris Vincentavos miško draustinyje esančiame Kauno rajone :}
AtsakytiPanaikintiŠiandien darbe kaip tik visą dieną svajojau apie gamtą, kur 360 laipsnių aplink nebūtų nė vieno žmogaus, nė vienos mašinos, tik medžiai, pievos ir žydras dangus. Šiaip keista, nes aš save visada laikiau miesto džiunglių mylėtoja, o dabar taip pasiilgau lapų šnarėjimo, pievų kvapo, devaž, net užsimaniau pasivaikščioti basa po žolę, kas jau yra visiškai neįtikėtina.
AtsakytiPanaikintiO dabar toks tavo įrašas :)))
Išties, pas mane tokių įrašų galėtų pasipilti vienas paskui kitą... jau beveik 5 metai, kaip išsikėliau į užmiestį. Keista, nes visad ir aš sakiau, kad iš miesto manęs niekas neiškrapštys, kad aš, kaip ta trūkstama dėlionės dalis, turiu būti čia ir tik čia. Kad geriausia pieva - betoninės trinkelės. O viskas ėmė ir apsivertė. Kartais pagaunu save besvarstančią "ar tai yra tikrai tai ko noriu?", bet paskui sudedu visus už (prieš kaip ir neatsiranda) ir vėl nurimstu. Dvejoti - tikriausiai mano būdas, kaip ir dera svarstyklėms :}
AtsakytiPanaikinti