meadows whale

Vieną skaudžią dieną parašiau šią esė. Ir ji tokia gyva, kad atsirado čia...

Aš tik paprastas žmogus, su savo iliuzijomis ir žmogišku troškuliu. Atėjau pakeisti pasaulio, bent taip galvojau, ir baigiu pasileisti nuo kalno. Našta, kuri supasi ant pečių, rodos, mano ryžto nepakelia. Ir juokas ima iš žmonių naivumo ir skauduliai, kad kažkas vagia svajones. Juk taip paprasta patogioje situacijoje vaidinti dievus. Išeinu iš visų kamforto zonų į atvirą lauką. Čia vėjas, it pievų banginis, laužia kūną prie žemės. Suklumpu. Raunu pievą nagais ir šaukiu. Vėjas, beperstojis vėjas, šaukia kartu, šaukia garsiau, tad Tavo ausys negirdi mano ainamų. Ir mes, kaip dvi bežadės sielos, blaškomės šalia, bet atskirai. Labai pavargstu nuo kovos, kai jėgos nelygios, kai pasaulis negirdi mano kūno kalbos.
...bet tada buvo pilnamis ir vilkais ūbavo mano lūpos. O šiandien pavasaris, lekiam laukais kartu su dievais. Ir ilgais plaukais, kurios vakar nurėžiau. Pavasaris! 

                                     ♥♥♥

water bird

Įsibėgėjus kalendorinei žiemai - dėkoju už permainų rudenį. Už galimybes pasverti save. Už atvirumą kainavusį bemieges naktis. Už savo naivumą. Už pasaulio žiovulį besibodintį praryti. Visai be fantazijos. Išmokau. 

"Nei vienas paukštis nepakyla per aukštai, jei naudoja savo sparnus" Viljamas Bleikas

♥♥♥

Nuotraukos darytos Marvelės upės slėnyje ♥

time

    Laikas, tarsi kibirkštis... blykt, blykt ir valanda prasisuka per 5 minutes. Atrodo para prarado savastį - visi skubėdami niekur nespėja, o plaukuose - vėjas. Taip prasideda lapkritis.

    Per kelias pastarąsias dienas labai daug sapnavau. Mėnulis ramus, dailiai išpjautas. O po langu sklando paukštis. Jo kojos, tarsi, prisukamo žaislo ir persuktos iš apačios virš sparnų. Tūpdamas jas persuka apačion. Ima ristele bėgioti per palanges. Staiga pūkšteli, it karnavalinė petarda ir pavirsta miniatiūriniu povu. Tiesa, labai neįprasto kolorito: geltonas, kaip garstyčių grūdeliai su dailia raudona uodega. Atlikęs savo ritualinius pažinties judesius, jis numetė uodegą ir prašapo į niekur. Pieva, po palange, pasidengė jo uodegos plunksnomis. Ilgomis, su lig ranka iki alkūnės. Atsargiai jas surinkau ir atmerkiau akis.  

♥♥♥

    

   Vaizdai iš praėjusio savaitgalio. Klejojom po miestus, lankėm artimus gyvus bei išėjusius. Moliūgas į kompaniją pritiko, nors moliūgadienio ir nešventėme. Tiesiog šiaip su vyru pasidarėme nuotykį. Šį žalią laikrodį pirmą kartą pamačiau prieš dešimtmetį ir nuo tada man kirbėjo mintis jį užfiksuoti. Laikas.  

♥♥♥