Nutinka retsykiais rytais bėdos. Ima ir sugriauna visus numatytus dienos planus neužsikuriantis automobilis. Nelemti paskutinieji šaltukai it netyčiom palikta deganti mažutė lempelė. Toks nekaltas faktas įtakojęs mano penktadienį tapti naminiu:)
Kartais apsuptas žmonių imi kebliai mąstyti, nes situacija pasirodo per paprasta. Nežinau ar dar kam taip būna. Bet kai aplinkybės verčia jaustis per lengvai imi ir susikuri sau scena, kuri skatina tavo vaizduotę šėlti, narplioti įvairiausius rebusus ar šiaip – spėlioti kitus galimus variantus.
Anądien su drauge kalbėjome apie tai, kokie žmonės supa mus ir kokios esame mes... juk iš esmės (žinau, kad nevartotinas šis pasisakymas, be šiuo metu nerandu geresnio) žmonės yra tokie ir ne kitokie, skiriasi tik jų to meto savijauta ar nuotaika. Vieni trykšta optimizmu, kitus sunku pavadinti pesimistais, bet jie atrodo stebėtinai nihilistiški, dar kiti linksmi, protingi, kupini žavesio, (anti-)simpatijos... O kas mes? Mes „žiauriai“ liūdni žmonės. Nuolat kovojame su vidiniais demonais, ieškome absoliutaus pasitenkinimo ir nuolat nusiviliame, nes žemėje toks neegzistuoja. Per dažnai ir per greitai patikime kitais išaukštindamos teigiamas jų savybes, o kai žavesys nuslopsta, žaibiškais greičiais leidžiamės realybėn. Kvaila, bet tiesa. Tačiau, norom nenorom aš didžiuojuosi tuo, jog vidiniai baubai nekenkia mano pasauliui ir žmonėms kurie mane supa. Sugebu atsieti tai, kas dedasi mintiniame pasaulyje ir materijoje. Imi ir prisijaukini per laiką savo charakterį :)
