Truputis daugiau jūros

Šiandien pasaulis toks nusinešiojęs, jog realybės sąvoka turi pakeisti kitu žodžiu... tam, kad nusakytum tikrovę(?). Viskas taip sudėtinga ir per begales išvedžiojimų mes taip ir nepatiriam to dabarties katarsio. Žvelgi į vėjo gaudomą plastikinį maišelį ir nenutuoki: tai vyksta dabar, ar jau įvykę netolimoje praeityje, gal dar tik vyks, bet tu jau gaudai signalus iš į tave besibraunančio pasaulio?.
Bet tai lyg tarp kitko nutirpsta į horizontą... kuris tą dieną pajūryje taip ir nepasirodė. Žvelgiant į tolį, matei, kaip vanduo maišosi su vandeningais debesimis, ūkanomis putodamas į krantą, bet tolumoje neegzistavo linija, skirianti žemiškąjį pasaulį nuo dangaus. Toks vaizdas, jog Dievai skalavo savo apdarų skvernus Baltijos ošime. Man taip patinka jūra... smėlis, kuriame nupėduoji savo džiaugsmus ir naštas. Bangos, kurios tai surenka, it mes paryčiais gintarą... ir veria naktimis karolius, kaip mes veriam savo akimirkas.
Tokiomis valandomis, aš jaučiu daugiau, nei paprastai ir man taip be galo gera ir drauge apmaudu, kad tų akimirkų su kiekviena diena, daugėja mažėjančia tvarka...