Kartais pasidarau sau tokia nuobodi, tokia bespalvė, perregima, kad ima gniaužti kvapą. Dūstu. Norisi užsikloti sąmanomis ir miegoti iki begalybės. Rudeniui besileidžiant į žiemą - pakilčiau, it miražas virš miesto, į tylą. Gaivi, nesunešiota, apšerkšnijusiais antakiais.
Kokia graži nuotrauka! Labai, tos širdutės labai gražaus audinio :)
AtsakytiPanaikintiP.S. Aš irgi taip kartais pasijuntu, bet kai kurie dalykai gelbsti - permainos ir aplinkos keitimas. Sėkmės, nenuskrisk į liūdnas gelmes :)
Neliūdesys, o rudens sindromas... kažkas, kai laikas keičiasi ir nieko imi nespėti, dar užgula ir ant sprando ;D
PanaikintiTuoj ir aš tą pagausiu jaučiu :D
Panaikintihm, pradedu pastebėti rudeninį slogutį visuose bloguose, taip pat ir savo pačios. matyt taip veikia ruduo. :) Gerai, kad jis tuoj tuoj baigsis. :)
AtsakytiPanaikintiLaima, nepasiduok ir Tu, kas čia dabar per krizė :D Man tai sakau, viskas geryn vien dėl permainų! :)) Tad reikia bandyt naujus dalykus, žmones, veiklas, vietas... Turėti savo įkvėpimo šaltinį, kad ir Pinterestą :D
PanaikintiApsnigs ir prapuls. Iki kito rudens :)
PanaikintiViktorijos amžinas pozityvas šildo :)