101

Apie nutikimus, gėles ir rudenį.

    Visai nesenai pažįstama ištarė "Myliu gyvenimą. Čia yra ką veikti". Myliu gyvenimą ir aš. Bet nemyliu savęs. Kažkoks vidinis nepasitenkinimas nuolat trukdo džiaugtis esatimi. Viskas prie ko prisiliečiu, tarsi, tirpsta... ne taip, ne iki galo, ne ne ne... ir kuo dažniau pasąmonėje pakartoju ne – tuo rečiau pasakau garsiai taip. Vis pristingu pasitikėjimo, ryžto, užsispyrimo. Sukyla pyktis. Kuo daugiau pykčio – tuo mažiau rezultatų.

    Dažnai pačiumpu save apimtą gailesčio ne kam kitam, o sau. Atsigręžiu į savo asmeninę istoriją ir suvokiu, kad nieko įsimintino nepadariau. Svajonės, kurios kadaise, rodėsi, ranka pasiekiamos, tapo svajonėmis dėl svajonių. O darbai, kuriuos dirbau laimės neteikė, todėl aš juose neužsibūdavau. Pastarasis ne išimtis, nors sutikau nuostabius žmones. Išeinant net kvapą gniaužė, taip nesinorėjo jų palikti. Bet širdis tvinkčiojo „metas ieškoti toliau“.  Ruduo man tas metas, kai norisi viską keisti... keisti iš pagrindų.

    Dabar vėl plaikstausi nuo vienų durų prie kitų dalindamasi. Baisu žinoti ko nori ir nerasti nieko, net lašelį, panašaus. Apima dar gilesnis liūdesys, nepykanta sau, gailestis, kad tikriausiai niekad nepatirsiu to katarsio, kurį teikia mylimas darbas. Sena tiesa ir tai, kad  gerai atlikti gali tik mylimus darbus, tad dabar niekaip neapleidžia nuojauta, kad viską gadinu. Apskitai, taip diena po dienos imi jaustis niekam tikęs, pasitikėjimas gęsta, kaip žvakė merkiama lietaus.

    Tiek pats iš savęs tikėjaisi ir tiek kiti į tave dėjo vilčių... o dabar mieste vengi sutikti žmones iš praeities, savo klasės draugus, mokytojus, dėstytojus, bendrakursius, net gimines... kaip skaičiau vienos merginos mintis „visad pasijunti nejaukiai išgirdęs klausimą kuo užsiimi gyvenime“. Sunku ne dėl jų, o dėl savęs pačios, dėl to, kad save apvylei. Ir nei nežinai, ar verta tu antro šanso savo gyvenime, ar ne?... 



Derinukas pietums su drauge