Būna, kad pabundi sukrėstas sapno. Rytą, kai šaltis toks skaudus, o lūpos sukepusios nuo karščio. Rodos, gertum lango apačioje susirinkusią rasą. Godžiais, mažais gurkšniais.
Sukas mintys paukščių pulkais, kaip nuraminti suskirdusias lūpas, o pro šalį, it šmėkla, prasliūkina ryto sapno prisiminimas. Makabriškas pasąmonės prisilietimas...
Einu mėlynomis smilgų jūromis. Pasivaikščiodama. Staiga, iš niekur, susikimbu rankomis su geriausiu draugu. Einame su tikslu. Skubame grįžti į Marvos dvarą - mano vaikystės namus. Ten tolumoje, lyg aidi kvietimas... kvietimas paskubėti. Akademijos miestelis pasidaro be galo platus, o mūsų tikslo pakalnė pačioje šios platybės pabaigoje.
Pirmieji nebylūs žingsniai. Įžengiame į pasakiško gražumo taką tarp senų garažų. Jausmas, it sliūkintume Turkijos gatvėmis. Mus supa aukštos metalinės durys apraizgytos vijoklių. Viskas balta. Vos įžiūrimi varžtų ir spynų kontūrai. Einame. Akinamai šviesu. Vijokliai veda vaisius. Žinojimas sako, kad tai trešnės, bet jų dydis neįtikimas.
Garažų takas baigiasi. Prie išėjimo sutinkame seną mechaniką su dar senesniu jo taisomu automobiliu. Ore tvyro senstančio žmogaus odos kvapas. Jis mums pataria kirsti taką per nebaigtą statyti stadioną. Tolumoje, it megalitai rodantys kur eiti, stūkso vaiduokliškos betoninės žiūrovų tribūnos. Pasukame link jų... kairėje, tarp aukštų žolių iškyla art deco "Metropilitain" vartus primenančios durys į požemį. Užsukame, bet kažkas viduje liepia apsisukti ir eiti aukštutiniu pasauliu. Vijokliai požemyje aimanuoja, kaip tūkstančiai negimusių sielų. Išskubame. Patraukiame per stadioną.
Pievos staiga geometrizuojasi: laukas susiskaido į begalę perdėtai taisyklingų geometrinių figūrų. Bet jausmas toks saldus, toks mielas, it būčiau aptikusi gyvenimo avatarą - senai pamirštą malonumą gyventi. Reginiai neįtikėtinai kraupūs, bet jokios baimės, jokio noro pabusti.
Pirmas laukas nuklotas sausų karvių išmatų. Eimane kvadrato briauna/ lauko pakraščiu. Pereiname jį, it perdžiūvusio smėlio dykynę ir žengiame į vandens apsemtą pievą. Vanduo skalauja kojas iki kauliukų, o jo paviršiuje tiršta spalvotų guminių lėlių rankyčių ir kojyčių. Brendame per jas, kaip konditeriniai pirštais per klampią tešlą. Šis laukas užsibaigia baltu namu. Jo sienos, rodos, jaukios. Viduje begalinės aukštybės iki lubų, o išplanavimas, kaip vaikų darželio. Draugas užsuka į tualetą. Mane apima nuojauta, klaiki nuojauta, greičiau iš čia išeiti. Pašaukiu. Draugas ateina apimtas siaubo. Tualete gigantiškas kūdikis, primenantis vaikystėje turėtas lėles. Puolame bėgti. Išėjimas čia pat. Durys praviros, bet ant jų -grotos. Tokios laibos. Jas savo rankomis praardau. Išlendu ir tempiu Mi lauk. Jo odinė striukė kimba už aštrių kraštų, bet jam pavyksta išsivaduoti. Dabar mes stovime lauke, žiūrime į tolį, o šlaito nėra, nėra ir mūsų tikslo - mano namų.
Jokio noro pabusti..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą