Cappuccino pajūryje

Tiek ne daug iki apžavėjimo... leidi kojoms susilieti su smėliais, lengvais it katinų pūkais. Ir tuo metu jauti tiek palengvėjimo, tiek mistikos, kotais net suspaudžia krūtinę. Vis tik žmogaus priedermė, tad norom nenorom susimąstai apie laikinumą. Laikiną, kaip niekas kitas.
Saujomis griebi tave supančią istoriją, suspaudi kiek įmanydamas ir suvokęs, kad nieko iš to nebus - paleidi vėjais. Prievarta mielas nebūsi, sakydavo, man mamytė. Tad leidiesi į kelionę toliau... su nuosavomis bangomis. Čia tik tavo kojos, tik tavo akimirka. Kartojiesi ir kartotum, kad tik ilgiau tas jausmas tavyje apsigyventų. Trūksta šiandien Tau ramybės. Bėgi iš gatvių prie upės... skalauji kasas. Bet vėjas pašiaušia tykų pasakojimą ir leidiesi toliau ieškoti prieglobsčio. Mintimis nuolat mirkstu vandenyje. Nors siaubingai bijau gelmės, net paradoksalu, tik čia, kur jos begalybės, atrandu akimirkas poilsio, atsipalaidavusio iki nirvanos. Taip statau savo tvirtoves, bet jos vis blaškomos vėjų, vos atlaiko negriuvusios. Suvokiu, tai vykstant ne tik mano gyvenime... kaip padėti sau ir išvaduoti pasaulį nuo nežinojimo?
Et...laimingi laiką skaičiuoja smiltimis