Pirmąjį pažinimą aš vadinu „pirmo žvilgsnio sindromu“. Būna eini gatve, srebi „zupę“ senamiesčio sriubinėje ar kreti sausakimšu autobusu, o čia staiga ima ir užsimezga ryšys su kažkuo iš "gatvės". Nepaisant to, kad tai nebūtinai yra tęstinis bendravimas, galbūt išvis tik trumpas akių kontaktas, bet vis tik tai tos akimirkos bendravimo malonumas.
Daug kas sako, jog jam nereikia žmonių ir jie puikiai verstųsi vieni... aš didžiai tam prieštarauju. Jei mane kas netyčia ištremtų į negyvenamą salą, aš greitai imčiau gesti... man bendravimas, tarsi, pagrindinis gyvenimo ingredientas.
O viskas prasideda nuo... išvaizdos. Akį gali patraukti kito portretas, plaukai, netikėta veido išraiška, šypsnys, rimtis, pirštai, balso tembras, patrauklus rūbas, avalynė ar dar bala žino kas tos akimirkos nr. 1.
Aš tikriausiai esu nieko neišsiskirianti mergina iš kitų savo požiūriu į merginos spintą: ji turi būti gausi, lentynose turi mirgėti rūbai visiems gyvenimo atvejams bei nuotaikoms, o esant poreikiui – egzistuotų galimybė išrodyti subtiliai.
Kadangi, didžiausią dalį signalų aplinkai siunčiame perteikdami savo asmenybę, charakterį, jausmus, nuotaikas, išgyvenimus per rūbą, man patinka eksperimentuoti, derinti nesuderinamus ir manipuliuoti rūbu, kad šis atskleistų geriausią ką turi savyje ir pabrėžtų tą, kas jį dėvi.
Nors ir minėjau, kad rūbų mergina turi turėti, kaip "iš gausybės rago", tačiau jiems išlaidi nesu... dažnai girdžiu frazę "ir vėl naujas"... tada situaciją palydžiu šypsniu, nes mano rūbai, retais silpnumo atvejais, kainuoja daug. Man patinka senai naują rūbą įsigyti "pakuistukuose". Vien šios vietos pavadinimas skamba romantiškai... Ten gali rasti netikėčiausių daikčiukų, lengvai besiadaptuojančių pas tave :)
Papuošalus, kuriuos dėviu, dažniausiai kuriu pati, tam naudoju labai įvairias medžiagas: molį, medį, tekstilę, vilną, akmenį ar nugludintą stiklą rastą pajūryje ar dar ką, kas tuo metu patraukliai atrodo...
Kai netyčiom užklydau į „laimikį“ ir pamačiau blogų tematiką apie madas ir stilių, man tai smeigte smaigė „kabliuką“ nugaron... aš visad mėgau keistis, modeliuoti, derinti, bet to išraiška likdavo tik toje dienoje. Šis reportažas paskatino mane fiksuoti tai nuotraukose ir dalintis su pasauliu šiame viešame dienoraštyje. Gal kam netgi patiks :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą