Šis rytas prasideda gal kiek vėlyva juoda kava ir nostalgiškais prisiminimais... iš lentynos, kurioje jaukiai apsigyvenusios meno istorijos ir grafikos knygos, aš paslapčiom ištraukiu ryto herojų – šokoladinių saldainių dėželę... Iš pažiūros ji nieko neypatinga: balta, pamarginta trimis raudonais rožės žiedais. Gal tik jos atsiradimas mūsų namuose kažkiek magiškas, bet tai jau kita istorija
Ją gavau nesenai. Penktą dieną ji skaičiuoja pas mane. Norėjau laukti ypatingos progos, kad ją atidaryti, bet šis rytas toks stebuklingai salsvas, pasirodė atmerkus akis, kol dar varčiausi lovoje, užsiklojus tingiais katinais...
Taigi, dėželė! Ją paimti į rankas, skatino kažkoks beprotiškas ilgesys. Vaikystės, senų draugų, namų ir dar daug ko, kas šventa, neatkartotina ir saugoma širdyje... čia vėl gi kita istorija, kitam kartui. Dėželė! Ją paėmusi iškart priglaudžiau prie krūtinės, apkabinau ir atsinešiau prie savo mini šventoriaus, aukuro idėjų dievams – draugo rankų sukonstruoto rašomojo stalo. Čia atsargiai nuplėšiau apsauginę plėvelę, ir net neatidarius ėmiau uosti. Tas kvapas! Ach, tas kvapas! (Kaip apmaudu, jog fotografijoje negalima užfiksuoti kvapo). Ne, jis ne saldus ir visai ne šokolado, tai presuotas popierius, dvelkiantis pasakojimais iš vaikystės... Čia ir baigiu, pasinerdama į mintiškas aliuzijas...
Jei laukei ypatingos progos jai atidaryti, matyt, ypatingai ji ir atkeliavo pas tave?:)
AtsakytiPanaikintidėl kvapo, labai pažįstamas jausmas, kai apmaudu, kad negali užfiksuot jo. man dažnai taip būna tik apskritai, kai negaliu perteikt tokių įvairių pojūčių kitam, nes gali suprast tik pats pajutęs.:)
beja, pasidarė smalsu pamatyt tą staliuką įdėmiau. žavi rankomis daryti dalykėliai.:)
Dėžutė atkeliavo pas mane ankstyvą rytą, kai mano karalaitis grįžo iš naktinio darbo... saldainiai buvo suderinti su laukinių rožių puokšte. Rožės manęs tiek nežavi savo stiliumi, kiek elegantiška laikysena, o čia dar laukinės! :) Tai buvo maža, didelio žmogaus, dovana man, bakalauro apsigynimo proga :)
AtsakytiPanaikintiŠioje nuotraukoje ne rašomasis stalas, o senas rakandas, nukraustytas iš palėpės ir atnaujintas turkio dažais (man kažkaip gražiau žiūrėjosi nuotraukoje ant šios lentynos viskas):) Galėsiu kada supažindinti artimiau ;) Pažadu nufotografuoti ir parodyti :)
Ačiū Tau, Juste :)
laukinės rožės žymiai geriau.:)bent jau man, nes aš toks žmogus,kuris mėgsta tikrumą.:)
AtsakytiPanaikintikaip smagu, kad užuot pirkus naujus baldus, patys kažką sau pasidarot. lauksiu.:)