Kažkoks nepaprastas erdvinis malonumas apima skaitant... Šį kartą vakarų Europos meno istorija. Eilutėmis leidiesi per amžius. Tu urvinis, genties vadas, riteris, karaliūnas... Nimfa, čigonė, abstraktumas. Kartais žmogišku pavidalu, o kartais lengvu potėpiu, vėjo aimana. Šuoliais: nuo uolienos tvarumo iki vėlyvojo baroko putlumo, iki perregimo esamo buvimo. Gera keliauti! Ir nesvarbu, kad dažna kelionė vyksta tik pasąmonėje, taip ir neišsikeldama į realią aplinką. (Nors anot žodyno, realybės terminas plačiąja prasme apima viską kas egzistuoja, nepriklausomai nuo lengvo suvokiamumo ar matomumo, tad...).
Perskaitęs skyrių užmerki akis galvą užvertęs į kiauras lubas. Perbridęs dangų leidiesi į pasakiškas keliones smėlynais, senaisiais mediniais keliais, uolomis į tvirtoves, šventyklas, atsiskyrėlių buveines, turtingųjų rezidencijas, dailininkų dirbtuves, margas turgavietes, amatininkų kvartalus, valkatų skersgatvius... O tada pabundi, nuo raidžių įsispaudusių į odą kutenimo.
