Tipenti ankstyvoje pūgoje... palaidais, išdarkytais plaukais. Pabūti su savimi ir su savo tikėjimu, kurio taip ir negali atsekti. Įsiklausyti. Pajusti akimirkos šventumą, tą trumpą amžinybę... kojos pirštuose.
Turiu dvi dalis savo gyvenimo. Viena jo, galbūt net realesnė už tikrą -įsivaizduojama (galbūt puikesnė), iliuzorinė, pūpso mano vaizduotėje. Sykiais pasidaro sunku atsekti, kas realu, o kas išgalvota. Taip realiai išgyventa, kad net šiurpuliai bėgioja pagaugomis. Būna, supykstu ant klaidinančių prisiminimų. Prisiminimų iš šio mintinio pasaulio. Supykstu už tai, kad klaidina, kad leidžia taip pokštauti pasąmonei su gimimu ir mirtimi, su metų laikais ir savaitės dienomis, su žmonių veidais, istorija, jutimais, su mano asmeniniais išgyvenimais, iškraipytais prisiminimais, negyjančiomis žaizdomis. Net nenoromis, kiekvieną saldžiausią šio puikesnio gyvenimo potyrį palydį aitrus kartėlis. Aidais lekia nusivylimas ir tas prakeiktas! kojų trenksmas į žemę. Mąstau, jog praeitame gyvenime galėjau būti vaismedžio vaisius, nelemtai nupurtytas dar nespėjus sunokti. Nupurtytas grubaus vaikėzo, vėjų grumtynių ar kerėplos varnėno. Simbolinis nupurtimas man reiškia motinos ir vaiko išskyrimą. Perdėm ankstyvą, užklupusį netikėtai, nepasiruošus... nors tikriausiai nepakaktų ir visų šimtmečių tam pasirengti. Kaip išgyventi neįmanomą? Slenka metai, mėnesiai, dienos... bet dūšia vis lipa iš kūno. O visas begalinis pasaulis primena tik tai.
Norėčiau turėti tikėjimą – nūnai tikėti. Tame kurčiame aklume, galbūt atrasčiau ramybę. Ir kojos pirštai liestų ne žolę, smėlį ir juodą žemę, o šventumą. Švelnų, kaip pūkinė antklodė. Galbūt tai ir yra tikėjimas? Tik kodėl tada mano ramybė klausosi sunkiojo metalo?
